Augalai porceliane. Miniatiūros

Menininkei augalas čia nėra vien dekoratyvus motyvas ar gamtos simbolis. Jis tampa gyvu atminties pėdsaku, laiko ženklu ir subtilia žmogaus santykio su pasauliu metafora.

Trapūs žiedai ir augalų struktūros porceliane išsaugo savo organišką reljefą, tačiau kartu įgauna naują, sustingusio laiko, būseną. Tai akimirka, kurioje gyvybė tarsi sustabdoma prieš jai išnykstant.

„Apverstas medis“ kalba apie kertamų miškų problemą ir autorės požiūrį į gamtos išsaugojimą: tai iš iškirsto miško apverstas medis, jo šaknys ir šakelės. Porceliano šakelės tampa medžio gyvenimo pratęsimu, gamtos trapumo ir amžinybės metafora.